MENIU

Komentarai įrašui Viačeslavas Mickevičius : „Spektaklis apie Einšteiną – atsakas mane kankinusiems mokytojams“ yra išjungti Interviu

Viačeslavas Mickevičius : „Spektaklis apie Einšteiną – atsakas mane kankinusiems mokytojams“

Zurnalistu paslaugos pranesimai spaudai Viacaslavas

Vienintelis Lietuvoje  edukacinis naujojo cirko spektaklis visai šeimai  „Linksmoji Einšteino laboratorija“  pirmą kartą pakels sparnus iš Vilniaus Rusų dramos teatro ir trumpam persikels į Klaipėdą,  miestą kuriame ir gimė šio unikalaus spektaklio idėja.

Fizikos genijaus  Alberto Einšteino vaidmenį  šiame žaismingame vaidinime sukūręs  aktorius Viačeslavas Mickevičius  prisipažįsta, kad daug pastangų įdėti kuriant personažą neprireikė, nes  kai kurie keistoko mokslininko būdo bruožai jam pačiam labai artimi ir pažįstami.

Viačeslavai, esate vadinamas žmogumi-orkestru, bardu, aktoriumi ir vieninteliu Lietuvoje gatvės cirko artistu. Iš kur tiek daug visko yra jumyse  – noro, talentų ir jėgų įgyvendinti neįprastus sumanymus?

Smalsumas, domėjimasis, noras bendrauti atėjo dar iš vaikystės Jau tada buvau tiesos ieškotojas. Nemėgau meluoti, mačiau daug neteisybės pasaulyje –man nuolat kildavo egzistencinių klausimų. Vaikystėje mane supo ypatinga aplinka – turėjau puikias galimybes pažinti pasaulį. Augau gamtoje, šalia namų pievose ganėsi karvės ir žirgai, namus supo miškai, po kiemą ganiau vištas ir antis. Nebuvo  jokio interneto, o gyvenimas atrodė toks nuostabus ir paslaptingas. Domėjausi absoliučiai viskuo.Tikrą draugą susiradau gal kokioje 9-oje klasėje, iki tol ir vienas turėjau ką veikti. Šis mano vaiksytės užtaisas užaugo kartu su manimi. Dar ir dabar esu daugelio daiktų išradėjas. Iš naujo juk ir dviratį sau galima atrasti ar kokį kitą daiktą, kurį primiršęs buvai bėgdamas per gyvenimą.

Tai kaip atradote Albertą Einšteiną?

Idėja perkelti šį nuostabų mokslininką į sceną gimė man dar gyvenant ir dirbant Klaipėdoje. Tiksliau, mes, trys šio spektaklio kūrėjai – režisierė Sigita Pikturnaitė, aš ir aktorė Sandra Latanauskaitė, spirgėjome mintimi  sukurti vaidinimą, kuriame pats Einšteinas vaikams ir jų tėveliams  pasakotų apie  dėsnius, kuriuos  išrado ir tuo pačiu parodytų mums visiems, koks nuostabus gali būti pasaulis ir, kad tokie mokslai, kaip fizika ir matematika, anaiptol – ne kalėjimas, kuriame mokyklose vaikus kankina ir gąsdina. Pats personažas tiesiog stebėtinai greitai prie manęs prilipo. Buvau pakviestas vesti dvyliktokų išleistuvių vakarą. Šovė mintis, kad niekas geriau už patį Albertą Einšteiną to nepadarys. Turėjau tada ilgus plaukus, iš teatro pasiskolinau ūsus ir pūkuotas šlepetes, tokias labai mėgo keistasis genijus. Į Švyturio menų doką, kuriame vyko renginys įriedėjau su savo mažuoju raudonu automobiliuku, pravedžiau abiturientams „paskutinį egzaminą“ – taip ir gimė mano Einšteinas.

Ar greitai perpratote šio genijaus charakterį, ar ilgai teko jaukintis tokį neįprastą personažą?

Žinoma, skaičiau ir domėjausi jo gyvenimu, peržiūrėjau ne vieną vaizdo medžiagą. Atradau ir panašumų. Pavyzdžiui, man kaip ir Einšteinui be galo sudėtinga nuosekliai ką nors daryti. Pradedu vieną darbą, metu, griebiuosi kito ir taip einu ratais. Užtat po kiek laiko tuos primirštus darbus darau su didžiuliu malonumu, tarsi iš naujo atradęs.

-Ar tiesa, kad mokykloje labai sprangūs buvo matematikos ir fizikos mokslai ir, kad būtent šios disciplinos temdė jūsų spalvotą vaikystę?

Gal skambės kraupokai, tačiau dabar nuoširdžiai pasakysiu – situacija su šiomis disciplinomis buvo tokia, kad kildavo minčių eiti į mišką ir kišti galvą kilpon. Man, vaikui, tokia išeitis atrodė lengvesnė už būtinybę pasakyti tėvams, kad trimestre mano matematikos žinios įvertintos dvejetu. Tai buvo košmariška būsena. Sapnuodavau naktimis ir mokytoją, ir pamokas.  Kai klausdavau, kodėl turėčiau kišti į galvą tai, ko man tikrai neprireiks, sulaukdavau atsakymo, kad va – statysiu namą, tai nemokesiu apskaičiuoti kiek plytų jam reikės. Tuomet atšaudavau, kad namą man statys statybinininkas, o aš – vaidinsiu.  Ir, kad kiekvienas žmogus turi gyvenime daryti tai, ką moka geriausiai ir tai, kas jam labai patinka. Gal ne tiek skaudu, kad nesupratome vieni kitų mokykloje, kiek tai, jog tokius mokslus mūsų vaikams iki šiol bruka tik  per prievartą be jokios išmonės ir motyvacijos. Beje, tik neseniai sužinojau, kad mano auklėtoja trimestro gale eidavo pas tiksliųjų mokslų mokytojus ir jai kažkaip pavykdavo išprašyti man ketvertus už tiksliąsias disciplinas. Buvo ir supratingų pedagogų.

-Kas dar jums nepatiko mokykloje?

Kiekvienas mokytojas būdavo šventai įsitikinęs, kad tik jo dėstomas dalykas yra svarbiausias, o visi kiti – antriniai. Tai labai erzino. Niekada nenorėjau grįžti atgal į mokyklą, ji iki šiol man asocijuojasi su kalėjimu. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ – tai atsakymas tiems pedagogams, kurie mane kankino. Atsakymas, jog galima mokyti su didele meile ir fantazija, galima užkrėsti vaikus mylėti ir matematiką ,ir fiziką. Einšteinas yra pasakęs, kad išsilavinimas yra tai, kas mums lieka iš to, ką mes užmirštame, ko mes išmokome mokykloje.  Ši jo mintis – tobula (šypsosi).

-Kodėl idėja pastatyti  šį spektaklį uostamiestyje buvo numarinta?

Visos pastangos pastatyti spektaklį Klaipėdoje nebuvo realizuotos. Tuomet teatrą jau uždarė  rekonstrukcijai, net repertuarinius spektaklius buvo sudėtinga rodyti, ką jau kalbėti apie mūsų idėjų įgyvendinimą…  Žalią šviesą edukaciniam naujojo cirko spektakliui „Linksmoji Einšteino laboratorija“ „uždegė“ režiserius Jonas Vaitkus, priglaudęs mus Rusų dramos teatre. Sako – darykit, jei komisijai patiks, priimsime kaip repertuarinį spektaklį. Patiko – priėmė. Labai daug pritarimo gavome  ir iš aplinkos. Užpildėme paraišką Kultūros rėmimo fondo lėšoms gauti. Mus parėmė. Kartą bendravau su vos iš matymo pažįstamu žmogumi, kuris pasirodė esąs didelis verslininkas, eksportuojantis medieną į užsienį. Įsikalbėjom, papasakojau kuo užsiimu, jam pasirodė įdomu – pasisiūlė padėti, leido imti tiek medžiagų vaidinimui, kiek tik reikia. Vėliau atėjo į spektaklį su savo vaikais, jam ir vaikams labai patiko. Žinote, kai turi nerealią idėją ir labai ja „degi“, ji pasmerkta sėkmei, nes įkvepia visus, kurie prie jos prisiliečia.

-Kokį prisimenate gyvenimą Klaipėdoje? Juk čia mokėtės aktorystės, vaidinote teatre. Beje, kodėl nusprendėte palikti uostamiestį?

Klaipėdietiško gyvenimo laikotarpį prisimenu su nostalgija. Puikūs buvo metai kūrybine prasme, nors teko ir pabadauti, „zuikiu“ viešuoju transportu pasivažinėti. Klaipėda  man asocijuojasi ir su naktiniais pasisėdėjimais teatre gludinant vaidmenis. Šiame mieste buvo mano, kaip aktoriaus pradžia. Kodėl pabėgau? Na, kai pusė pinigų atiduodi už nuomą ir skaičiuoji centus nuo algos iki algos, nelabai turi, žmogau, kitokį pasirinkimą…Vilnius – mano vaikystės  namai, čia turiu kur gyventi  ir duonai pakankamai užsidirbu. Važiuodamas į sostinę nekėliau sau tikslo įsitvirtinti, tačiau dabar galima sakyti, kad įleidau šaknis.

-Esate visų galų meistras. Kaip šovė į galvą mintis rengti gatvės vaidinimus, mokytis cirko elementų?

Kai buvau dešimtokas jodinėdamas nukritau nuo arklio ir susilaužiau stuburą. Visą vasarą teko praleisti gulint prikaustytam prie lovos. Gulėdamas ligoninėje visiškai bejėgis, nusprendžiau, kad vos tik atsikelsiu, išnaudosiu savo galimybes, kiek tik pajėgsiu, nes gyvenimas duotas vienas, ir tik mano reikalas, kiek aš sugebėsiu iš savęs išspausti. Gatvės cirku susidomėjau užsienyje. Dirbau statybose, o laisvalaikiu bėgdavau stebėti gatvės vaidinimų. Stebėdavau išsižiojęs, iš po skverno šį bei tą nusifilmavau. Grįžes Lietuvon tiesiog pradėjau tai daryti. Gatvės cirkas mane maitina ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Mano ringas – muzika, gatvės vaidinimai, teatras ir renginių vedimas. Šie keturi banginiai yra mano dabartinis gyvenimas, mano kasdienybė.

-Ar tiesa, kad studentavimo metais taip užsimanėte gitaros, jog nutarėt badauti, kad tik nusipirktumėt?

Buvo tokia juokinga istorija. Tėvai duodavo pora šimtų litų mėnesiui.  Tai liūto dalis išeidavo  nuomai , o likusius pinigus bandžiau išdalinti, sutaupyti. Anuomet prekybos centruose buvo galima nusipirkti tokių riešutų ir džiovintų vaisių rinkinukų, vadinome juos  „bomžpakiais“. Sutelkęs visas matematikos žinias paskaičiavau, kad jei tris pakelius nusipirksiu per dieną ir tam išleisiu tik 1,50 Lt, likusius susitaupysiu gitarai.  Buvo momentų, kai lipdavau laiptais ir aptemdavo akyse, kartais jaučiausi kaip senis, visiškai neturėdavau jėgų. Viskas baigėsi  tuo, jog apie mano tikslą sužinojo tėvai. Pardavė seną „žiguliuką“ ir nupirko man gitarą. Nuo to laiko dar ir dainuoju, pats kuriu dainas.

-Apie ką dainuojate ir kam skirtos jūsų dainos?

Nedainuoju apie meilę, nenoriu, nes banalu ir nuvalkiota. Mano dainos chuliganiškos, tekstai – socialiniai, sakyčiau, gal globalūs. O šiaip temas dažnai padiktuoja pats gyvenimas – tai, kas vyksta, kuriama aplinkui. Pvz., Lietuva turbūt turi daugiausia akropolių pasaulyje… Vienoje dainoje nusprendžiau lietuviškuose akropoliuose „apgyvendinti“ graikų dievus. Manau, kad mano dainų klausytojai – visi žmonės,  turintys sveiką požiūrį į pasaulį, kovojantys prieš vidutinybes.

Jei ne žmogus –orkestras, kas tuomet būtų Viačeslavas Mickevičius?

Labai myliu istoriją. Greičiausiai būčiau koks sausas istorikėlis su dideliais akiniais.

-Kokį kalną dar ruošiatės įveikti artimiausiu metu?

Man patinka viskas, ko Lietuvoje dar nėra, arba yra labai mažai.  Gyvendamas Klaipėdoje susidomėjau stepu ir bandžiau mokytis. Perpratau apie 40 šio šokio žingsnelių. Vėliau nusipirkau stepo batus ir dabar galvoju, kad reikia rasti laiko ir pasimokyti dar daugiau. Nežinau kur visa tai padėsiu, bet tikrai žinau, kad ateityje pravers…

“Linksmoji Einšteino laboratorija”

Balandžio 30d. 18val.

Klaipėdos Žvejų rūmai

Spektaklio trukmė – 1val.

Vaidina: Viačeslavas Mickevičius ir Sandra Latanauskaitė

Režisierė: Sigita Pikturnaitė

Dailininkė: Rasa Joni

Kompozitorius: Jonas Jurkūnas

FacebookTwitterGoogle+Dalintis

Komentavimas atjungtas